Antanas Strigūnas
1936â2021
Kokia keista tyla. Regis, nutilo ne tik žmonÄs, bet ir žiemoti likÄ paukÅ¡Äiai. Dabar kažkaip pagalvojau, kad bÅ«tent iÅ¡ jų â paukÅ¡Äių, žuvų, iÅ¡ gamtos, kurios neatskiriama dalimi buvai visÄ gyvenimÄ , Tu ir iÅ¡mokai tos ramybÄs, pakantumo, užuojautos.
Pokario vaikas, pirmaisiais sÄ moningo gyvenimo metais matÄs daugiau Å¡alto, nei Å¡ilto, niekuomet nepamirÅ¡ai vaikystÄje patirtų pamokų.
Pamenu ne vienÄ Tavo pasakojimÄ apie tuos alkanus, Å¡altus, skurdžius, baisius laikus. Ir niekuomet, nÄ viename sakinyje nebuvo Å¡auktukų. Nebuvo kaltinimų ar priekaiÅ¡tų.
Tu tik kartojai â âBuvo tokie laikai ir reikÄjo iÅ¡gyventiâ. O Tavo iÅ¡gyvenimo formulÄ buvo labai paprasta â darbas. Darbas nuo ryto iki vakaro. Darbas be pragmatiÅ¡kų asmeninių iÅ¡skaiÄiavimų, o vien dÄl paÄio elementariausio ir kartu kertinio bet kokios laimingos visuomenÄs principo â žmonių gerovÄs.
KartÄ pasakojai epizodÄ iÅ¡ vaikystÄ, kai vÄlai vakare, sutemus, Tau teko miÅ¡ko keliu grįžti namo. KažkuriÄ akimirkÄ pastebÄjai, jog Tau iÅ¡ paskos seka vilkas. Vienintelis ginklas â kiÅ¡enÄje buvusi degtukų dÄžutÄ⦠Tu pamažu Äjai, vis atsisukdamas į iÅ¡ paskos sekusį žvÄrį ir uždegdamas po degtukÄ , kad jis matytų liepsnÄ . Ir taip iki pat namųâ¦
Su ta Å¡ildanÄia ir blogį atstumianÄia liepsna savo delnuose Tu Äjai per visÄ gyvenimÄ . Jos užteko ir tÅ«kstanÄiams žmonių, kuriais, bÅ«damas ilgametis seniÅ«nas, rÅ«pinaisi daugybÄ metų, ir iÅ¡tikimajai Teofilei, su kuria petys petin nugyvenote gražų amželį, ir trims sÅ«nums, kuriuos vis tempei į miÅ¡kÄ , prie upÄs tam, jog iÅ¡mokytum svarbiausiÄ gyvenimo pamokÄ â gamta niekuomet neiÅ¡duoda.
Kartais, kaip visi tikri žvejai, primerkdavai akį ir valiÅ«kiÅ¡kai pasakodavai apie didžiules pagautas žuvis. Dabar galiu pasakyti drÄ siai â didžiausias Tavo pagautas laimikis â nuoÅ¡irdi daugybÄs tave pažinojusių žmonių pagarba.
AÄiÅ« Tau.
Visų Tavo gyvenime pasitaikiusių žmonių vardu Viktoras Stanislovaitis
LaidotuvÄs penktadienį, 13 val.

Be First to Comment