Šiaulių mūšis (1915)

Pirmasis pasaulinis karas
Rygos-Šiaulių operacija
Mūšio žemėlapis 1915 m. liepos 20 d., prieš Šiaulių šturmą
Data 1915 m. balandžio 27 d. – liepos 21 d. Vieta Šiauliai, Rusijos imperija Rezultatas Vokietijos kariuomenės pergalė Teritoriniai pokyčiai Vokietijos kariuomenė užėmė Šiaulius
Priešininkai
Vokietijos imperija	Rusijos imperija
Vadai
Otto von Lauenstein Curt von Morgen Sigismund von Förster	Vladimir Gorbatovski Dmitrij Dolgov Vladimir Trofimov
Pajėgos
I-asis atsargos korpusas: 6-oji kavalerijos divizija 3-oji kavalerijos divizija Karališkoji Bavarijos kavalerijos divizija 78-oji kavalerijos divizija 8-oji kavalerijos divizija 2-oji kavalerijos divizija	XIX-asis armijos korpusas 3-asis Sibiro armijos korpusas
Aukos
Nežinoma	Nežinoma

Šiaulių mūšis (vok. Die Schlacht um Schaulen) – 1915 m. balandžio–liepos mėn. vykusi Vokietijos imperijos ir Rusijos imperijos kariuomenių kautynių serija dėl Šiaulių miesto ir apylinkių kontrolės, kurios metu vokiečiai užėmė Šiaulius, iš jų pasitraukė, o vėliau vėl susigrąžino miesto ir apylinkių kontrolę. Operacija, paprastai laikoma Rygos-Šiaulių operacijos dalimi, buvo planuota kaip atitraukiantis manevras, tačiau dėl geresnių nei planuota puolimo rezultatų buvo išplėtota ir pasibaigė Vokietijos pergale, sudariusia sąlygas Vokietijai tęsti puolimą į Kuršą.

Priešistorė

1915 m. balandžio 27 d. Vokietijos Generalinio štabo viršininkas Erichas fon Falkenhainas įsakė Rytų fronto vadui feldmaršalui Paului von Hindenburgui parengti ribotos demonstracinės paskirties operaciją Šiaulių kryptimi, kurios tikslas buvo atitraukti Rusijos vadovybės dėmesį nuo ruošiamo puolimo Galicijoje. Šiaulių puolimą vyriausiasis Vokietijos kariuomenės Rytų pajėgų vadas feldmaršalas Paulius fon Hindenburgas pavedė XXXIX atsargos korpuso (XXXIX. Reserve-Korps) vadui generolui Otui fon Lauenšteinui (Otto von Lauenstein). Tuo metu Šiauliuose gyveno apie 22 tūkst. gyventojų, miestas buvo augantis odos pramonės centras.

P. Hindenburgas ir jo štabo viršininkas generolas leitenantas Erichas Liudendorfas puolimui paskyrė 12 divizijų, iš kurių 7 buvo kavalerijos. Tai turėjo užtikrinti greito prasiveržimo galimybę. Iš pradžių smogiamoji grupė buvo pavadinta Lauenšteino armijos grupe, jos vado generolo leitenanto Otto von Lauenstein vardu, o vėliau buvo pervadinta į Nemuno armiją (Njemenarmee). Pradinė Lauenšteino grupės užduotis buvo labai ribota. Jo kavalerija turėjo surengti išpuolius prieš Kaune, Šiauliuose ir Liepojoje buvusias rusų pajėgas, o pėstininkams buvo iškelta užduotis prasiveržti apie 30–40 km į priekį iki Kelmės–Telšių linijos. Pradinė sėkmė netrukus pavertė šią nedidelę antraeilę operaciją dideliu puolimu.

Puolimui į Šiaulius suformuota armijų grupė „Lauenstein“ apėmė 3-iąją kavalerijos diviziją ir karališkąją Bavarijos kavalerijos diviziją (Königlich Bayerische Kavallerie-Division). Ši divizija buvo laikoma nebegalinčia efektyviai kovoti Vakarų fronte.

Šiaulių puolimui vokiečiai suformavo tris grupes:

• Vakaruose (dešinėje) – 3-ioji kavalerijos divizija ir karališkoji Bavarijos kavalerijos divizija kartu su iš Jurbarko perkelta 36-ąja atsargos divizija.
• Centre – 78-oji atsargos divizija, perkelta iš kovo mėnesį užimtos Tauragės.
• Kairėje (rytuose) – atitinkamai 6-oji kavalerijos divizija ir 6-oji atsargos divizija, perkelta iš Mėmelio (Klaipėdos) ir Bajorų.

Pirmasis Šiaulių puolimas

Vokiečiai puolimą pradėjo 1915 m. balandžio 27 d. Vokiečių kavalerija centre ir pietiniame flange žengė į priekį beveik be sustojimo ir per vieną dieną įveikė 30–50 km. Jau balandžio 27 d. vokiečių 3-oji kavalerijos divizija pasiekė Skaudvilę, o Bavarijos kavalerijos divizija užėmė Raseinius. Jiems priešinosi po kovo pabaigoje pralaimėto Tauragės mūšio į šiaurę pasitraukę rusų daliniai.

Balandžio 28 dieną prie Kelmės įvyko didelis mūšis. Dvi vokiečių kavalerijos divizijos (3-oji ir Bavarijos) bandė užimti miestą puldamos iš pietų, vakarų ir rytų. Miestą gynęs pulkininko Apuchtino vadovaujamas būrys pirmą puolimą atlaikė ir atsitraukė tik iš pietvakarių pasirodžius vokiečių pėstininkams. Telšius gynęs pulkininko Potapovo vadovaujamas dalinys, į kurį įėjo ir 1-asis Daugavgrvyos latvių šaulių pulkas, be didesnių kautynių per Papilėnus pasitraukė link Jelgavos. Pietiniame puolimo flange vokiečiai beveik be kovos pasistūmėjo beveik 50 km, be pasipriešinimo per Nemuną perkėlė dvi kavalerijos divizijas, užėmė Raseinius ir rytiniame Dubysos krante sukūrė placdarmą.

Balandžio 28 d. dvi vokiečių pėstininkų divizijos, kartu su 6-ąja kavalerijos divizija, per dvi dienas įveikusios 75 km pasiekė rajoną į rytus nuo Kelmės. Balandžio 29 d. vokiečiai trimis kavalerijos divizijomis ir viena pėstininkų divizija pradėjo Šiaulių puolimą plačiu frontu nuo Radviliškio iki Papilės. Balandžio 30 dieną po nedidelių kautynių vokiečiai užėmė Šiaulius, kuriuos padegė besitraukiančios Rusijos pajėgos. Iš Šiaulių vokiečių 6-oji ir 3-oji kavalerijos divizijos tęsė puolimą link Mintaujos (Jelgavos). Iki gegužės 2 d. Apuchtino ir Potapovo būriai pasitraukė į Bauskę ir Jelgavą. Vokiečių surengtam Jelgavos puolimui gegužės 2–4 d. nepavykus, jie sunaikino geležinkelį ir atsitraukė į pietus, paskui – į rytus iki Ventos. Po atsitraukimo 36-oji atsargos divizija buvo perkelta į pietus, į frontą prie Kauno; 78-oji ir 6-oji atsargos divizijos įsitvirtino Šiauliuose.

Vokiečių kariuomenė įžengia į Šiaulius, 1915 m. liepos 21 d.

Rusijos Šiaurės vakarų fronto vadas generolas M. Aleksejevas vokiečių puolimui stabdyti į Rygos–Šiaulių ruožą nukreipė 7 pėstininkų divizijas, taip apsaugant dešiniame Nemuno krante rusų kontrolėje likusius kelius tarp Vilniaus, Daugpilio ir Rygos. Į šį frontą buvo įtraukta ir generolo Radkevičiaus 10-oji armija, kurios štabas buvo Gardine. Išsitęsusios komunikacijos linijos neprisidėjo prie sistemingų Rusijos kariuomenės veiksmų. Pritraukus pastiprinimus rusai surengė seriją kontratakų Šiaulių apylinkėse, kurios tęsėsi iki 1915 m. birželio mėn. Siekiantiems išsilaikyti mieste vokiečiams teko pritraukti pastiprinimą – 8-ąją ir 2-ąją kavalerijos divizijas, taip pat 1-ąją atsargos diviziją ir silpnesnę „Beckmann“ diviziją. Pastiprinimas buvo toks didelis, kad šios ir Lauenšteino armijos grupės kariuomenės buvo sujungtos į Nemuno armiją (Njemenarmee), kuriai vadovavo Otas fon Belou (Otto von Below).

Gegužės 7 d. vokiečiams pavyko palaužti rusų kavalerijos pasipriešinimą į rytus nuo Kėdainių ir sukelti pavojų geležinkelio linijai tarp Vilniaus ir Kauno. Savo ruožtu į Panevėžį traukiniais atvykęs 19-asis rusų korpusas nedelsiant pradėjo puolimą Šiaulių kryptimi, ėmė kelti grėsmę vokiečių kavalerijos užnugariui.

Šiame kontekste vokiečiai nusprendė, kad Šiaulių išlaikyti nepavyks: nors 78-oji atsargos divizija buvo įsitvirtinusi patogioje ir gerai išvystytoje gynybinėje pozicijoje, 6-oji atsargos divizija miesto dar nebuvo pasiekusi. Prie miesto pietryčių artėjant rusų 56-ajai atsargos divizijai, o iš šiaurės rytų – rusų 38-ajai pėstininkų divizijai, vokiečiai 1915 m. gegužės 10 d. vakare pasitraukė iš Šiaulių, prieš tai išvežę mieste buvusias odos atsargas.

Siekdama sustabdyti rusų korpuso veržimąsi, 6-oji atsargos divizija gegužės 11 d. pradėjo kontrataką į šiaurę nuo miesto. Ji buvo sėkminga ir leido vokiečiams faktiškai sunaikinti vieną 19-ojo korpuso brigadą ir paimti apie 2000 belaisvių, dėl ko rusų puolimas sustojo.

Pasiruošimas antrajam puolimui

Vokietijos kariuomenės XXXIX korpuso vadas Otas fon Lauenšteinas

Komplikuojantis padėčiai prie Šiaulių Maksimiliano Hofmano siūlymu 1915 m. gegužės mėn. Erichas Liudendorfas surengė netikėtą Rusijos jūrų tvirtovės Liepojos puolimą. Nedidelėms pajėgoms – 4-osios kavalerijos divizijos 3-iajai kavalerijos brigadai, vadovaujamai pulkininko A. Šulenburgo (Anton von der Schulenburg) ir keletui buvusių atsargos divizijų batalionų buvo iškelta užduotis miestą paimti iš rytų, o torpediniai kateriai iš jūros ir silpni landšturmo batalionai, imituodami puolimą iš pietų, atitraukė gynėjų dėmesį. Rusijos karinis jūrų laivynas iš Liepojos Aleksandro III uosto (dab. Karuosta) jau buvo pasitraukęs.

1915 m. gegužės 7 d. surengtas puolimas buvo sėkmingas; mūšio metu tvirtovės įtvirtinimus susprogdino garnizonas, pakrantės baterijos pasirodė pasenę ir neefektyvios. Liepojos užėmimas leido vokiečių kariuomenei eliminuoti pavojų iš vakarų ir pradėti pasirengimą naujam Šiaulių puolimui.

Po Liepojos ir Šiaulių operacijų frontas stabilizavosi: abi pusės toliau stiprino strateginio fronto atkarpą į šiaurę nuo Nemuno žemupio, tačiau iniciatyvos perimti nepavyko nė vienai. Rusai kelis kartus bandė kirsti Dubysą, tačiau patyrė didelių nuostolių. Gegužės 22–24 d. mūšiuose į šiaurę ir į pietus nuo Raseinių Rusijos kariuomenė prarado daugiau nei 5 tūkst. karių. Birželį frontas stabilizavosi prie Ventos ir Dubysos upių. Abi pusės kaupė rezervus – vokiečių pajėgos išaugo iki 7 pėstininkų ir 5 kavalerijos divizijų, rusų – iki 5,5 pėstininkų ir 6 kavalerijos divizijų.

Birželio pradžioje Rusijos pajėgų vadas generolas M. Aleksejevas Rygos–Šiaulių regione suformavo naują armiją, kuri gavo 5-osios armijos pavadinimą. Jai vadovavo generolas Plevė. Plevės 5-ajai armijai buvo pavesta uždengti didžiulę teritoriją nuo Nemuno iki Baltijos pakrantės ir išstumti vokiečius.

Šiaulių mūšis

Kuršėnų mūšis (1915 m. gegužės 15-20 d.)

Generolas leitenantas Dmitrijus Dolgovas – Rusijos XIX armijos korpuso vadas mūšio dėl Šiaulių metu

Pasitraukusi iš Šiaulių vokiečių 78-oji atsargos divizija užėmė pozicijas už septynių kilometrų į pietvakarius nuo miesto. Gegužės 12 d. ji savo artilerija sustabdė kontratakavusias Rusijos pajėgas. Pasinaudojusi kilusia sumaištimi vokiečių 6-oji atsargos divizija pradėjo plataus masto puolimą kairiuoju sparnu, paėmė apie 1400 belaisvių. Tolimesnį Vokietijos pajėgų veržimąsi sustabdė iš Mintaujos (Jelgavos) atžygiavusi Rusijos 17-oji pėstininkų divizija (XIX korpusas), o prie Kuršėnų artėjančios 1-osios atsargos divizijos laukta tik gegužės 13 d. Todėl vakare kairysis sparnas buvo atitrauktas, kad galėtų aplenkti puolantį priešą.

Gegužės 14 dieną Vokietijos 1-osios atsargos divizijos kairysis sparnas prie Kužių ir Noreikių susidūrė su Rusijos 38-osios divizijos dešiniuoju sparnu. Vokietijos 6-oji kavalerijos divizija sugebėjo sumaniai ją apeiti šiauriniu sparnu ir pasiekti Rusijos pajėgų užnugarį. Kužių-Noreikių linijoje užsimezgė pirmosios sunkios kautynės. Bevieliu telegrafu gavusi pranešimą apie didelių rusų pajėgų judėjimą iš Joniškio, Vokietijos 78-oji ir 6-oji atsargos divizijų vadovybė įsakė atsitraukti į savo išeitines pozicijas, o neseniai atvykusi 1-oji atsargos divizija, priešo netrukdoma, užėmė pozicijas į rytus nuo Kuršėnų.

Gegužės 16 d. rusų pajėgos prie Raseinių forsavo Dubysą. Joms stabdyti Vokietijos karinė vadovybė pasiuntė 78-ąją atsargos diviziją. Tai reiškė, kad 6-ajai kavalerijos divizijai teko ginti apie 26 km pločio fronto ruožą į vakarus nuo Rėkyvos ežero (tolimiausio šio ruožo tašku vokiškuose šaltiniuose nurodoma neidentifikuojama vietovė Abszurj). Rusijos karinė vadovybė greičiausiai ne iš karto sužinojo apie šį vokiečių pajėgų atsitraukimą, todėl prieš sąlyginai silpnas vokiečių pajėgas artimiausias kelias dienas vykdė atsargią žvalgybą mūšiu. Po šios žvalgybos Rusijos karinė vadovybė nusprendė, jog efektyviausia bus atakuoti Vokietijos 1-osios atsargos divizijos pozicijas prie Kuršėnų ir 6-osios atsargos divizijos šiaurinį sparną. Šį puolimą palaikė iš Liepojos atžygiavusi rusų 3-ioji kavalerijos brigada.

Gegužės 18 ir 19 dienomis Vokietijos pajėgų vadovybė bevieliu telegrafu gavo pranešimus apie priešo pajėgų telkimąsi Joniškyje, Akmenėje ir Salduje. Vokietijos pajėgų vadovybė 1-ajai atsargos divizijai iškėlė užduotis išlaikyti kelią iš Kuršėnų į Šiaulius tol, kol prie Raseinių bus sustabdytas Rusijos pajėgų prasiveržimas. Gegužės 19 d. rusų 17-oji ir usūrų 39-oji divizijos, sustiprintos usūrų kavalerijos brigadomis, pradėjo forsuoti Ventos upę. Užsimezgus Ventos mūšiui Vokietijos pajėgoms kilo apsupimo grėsmė. Galiausiai miesto gynėjai – grenadierių pulkas „Kaizeris Frydrichas Vilhelmas IV“ (1-oji Pamario divizija) gegužės 20 d. atsitraukė iš Kuršėnų apylinkių.

Kuršėnų mūšyje Rusijos pajėgoms pavyko sustabdyti Vokietijos pajėgų judėjimą į šiaurę ir apginti Šiaulius. Vokietijos kariuomenė Šiaulių puolimą atnaujino liepos mėnesį, jo metu, liepos 14 d., prie Kuršėnų įvyko dar vienas Vokietijos ir Rusijos pajėgų mūšis.

Ventos mūšis

Papilėnai: rusų apšaudomi vokiečiai forsuoja Dubysą 1915 m.

1-ajai atsargos divizijai nespėjus prisijungti prie Šiaulius ginti turėjusios 6-osios kavalerijos divizijos, generolas Kurtas fon Morgenas gegužės 19 d. įsakė joms įsitvirtinti linijoje Širminiai–Pamockė (apie 6 km). Rusams veržiantis į pietvakarius per Kuršėnus, generolas fon Morgenas nusprendė kontratakuoti dešiniuoju sparnu miške į šiaurę nuo Beržėnų. Gegužės 22 d. naktį 1:30 6-oji kavalerijos divizija ir 1-oji rezervinė divizija atakavo ir nustūmė priešą į vakarus ir į šiaurę nuo Kuršėnų. Į nelaisvę paimta per 1000 rusų karių, užgrobti septyni kulkosvaidžiai. Tolimesniam vokiečių puolimui nepakakus jėgų, gegužės 26 d. Rusijos kariuomenė kontratakavo ir privertė 6-osios kavalerijos divizijos dešinįjį sparną trauktis į liniją Bubių ežeras-Kurtuvėnai-Bijotės ežeras-Kurtuvėnai-Bulėnai. Rusijos pajėgos judėjo labai atsargiai, fon Morgeno nuomone, bijodamos pasalų.

Gegužės 31 d. fon Morgeno korpusas prie Bajorų buvo sustiprintas papildomais daliniais – 1-osios atsargos divizijos 72-osios atsargos brigados vado vadovaujamu būriu Zanke, taip pat 18-uoju atsargos pėstininkų pulku, gvardijos šaulių batalionu.

Birželio 1 d. Vokietijos pajėgos surengė nesėkmingą ataką per Ventos-Dubysos kanalą. Kovos atsinaujino birželio 3 d., o birželio 5 d. Rusijos pajėgos taip pat nesėkmingai kontratakavo. Birželio 6 d. pulkininko Groß vadovaujamas 18-asis atsargos pėstininkų pulkas (Reserve-Infanterie-Regiment Nr. 18) įsiveržė į Bubius. Prie šių pajėgų prisijungė pulkininko leitenanto Modrow vadovaujamas 59-asis atsargos pėstininkų pulkas (Reserve-Infanterie-Regiment Nr. 59). Vokiečių šaltiniuose nurodoma, kad rusai tą dieną šiame fronto ruože neteko 3340 karių.

Birželio 8 d. vokiečiai užfiksavo Rusijos kariuomenės atsitraukimą. Savo ruožtu vokiečiai sujungė 1-ąją atsargos diviziją ir 6-ąją kavalerijos diviziją į vieną korpusą, pavadintą jos vado Eberhardo fon Šmetovo (Eberhard von Schmettow) vardu. Šis dalinys atakavo Rusijos kariuomenės Usūrų kavalerijos brigadą, 4-ąją kavalerijos diviziją ir kazokų diviziją, prie kurių prisijungė Šiauliuose įsikūręs 3-asis Sibiro armijos korpusas, vadovaujamas generolo leitenanto Trofimovo. Nepaisant to, birželio 12 d. vokiečiai šturmavo ir užėmė Kužius, birželio 13 d. 1-oji atsargos divizija užėmė Kurtuvėnus.

Lygiagrečiai Rusijos karinė vadovybė stiprino savo pajėgas: prie 3-iojo Sibiro armijos korpuso prisijungė iš Kaukazo ir Turkmėnijos perkelti daliniai. Užėmusi Kurtuvėnus vokiečių 6-oji kavalerijos divizija, spaudžiama pranašesnio priešo, turėjo atsitraukti iki 1-osios atsargos divizijos pozicijų. Vokiečių vadovybė birželio mėn. nesvarstė puolimo tęsimo galimybės. Puolimą vokiečiai atnaujino tik liepos viduryje, platesnio, Šiaulių puolimo kontekste.

Miesto šturmas

Šiaulių mūšis, iliustracija knygoje Der Krieg 1914-19 in Wort und Bild, 1919 m.

Antrojoje birželio pusėje ir liepos pradžioje kovos buvo aprimę. Liepos 14 dieną (liepos 1 d. pagal Julijaus kalendorių) prasidėjo ilgai planuotas Vokietijos puolimas. Vokiečių tikslas buvo apsupti rusų pajėgas ties Jelgava – atlikti mėgstamą Šlifeno doktrinos manevrą.

Vokiečių pajėgos fronto linijoje išsirikiavo (iš kairiojo – vakarinio sparno): Liepojos dalinys (Außenabteilung Libau, trys batalionai), 8-oji kavalerijos divizija, Šmetovo (Schmettow) kavalerijos korpusas, 41-oji pėstininkų, 6-oji ir 78-oji atsargos divizijos. Pastarosios trys divizijos sudarė Šiaurės korpusą, vadovaujamą generolo O. fon Lauenšteino.

I atsargos korpusas, kurį sudarė 1-oji atsargos divizija, sustiprintas Homejerio brigada, turėjo apsupti miestą iš šiaurės.

Pietinė grupė, kurią sudarė 80-oji atsargos divizija, 36-oji atsargos divizija, Ezebeko būrys ir Vyriausioji kavalerijos vadavietė Nr. 1, turėjo užduotį pasiekti Dubysą, tačiau forsuoti jos užduotis nebuvo keliama.

Vokiečių puolimui priešinosi perpus mažesnė rusų 5-oji armija, vadovaujama generolo Plevės. Liepos 8 d. vokiečiai pradėjo supti rusų pajėgas. Matydamas apsupimo grėsmę Plevė įsakė trauktis.

Šiauliai po 1915 m. mūšių, 1915 m. nuotrauka.

Liepos 20 d. prasidėjo puolimas Bubių–Šiaulių kelyje. Artilerijos parengimą atliko du 21 cm minosvaidžiai, trys sunkiosios ir trys lengvosios lauko haubicų baterijos, apšaudžiusios Rusijos pozicijas. 15:30 rusų pozicijas šturmavo ir užėmė 18-asis atsargos pulkas. Liepos 21 d. naktį vokiečių pajėgos pasiekė pietinius Šiaulių pakraščius – tuometinius Lieporių ir Gitarių kaimus ir 4 valandą ryto į miestą įžengė Karaliaučiaus 2-ojo atsargos pulko, vėliau 378-ojo pėstininkų pulko, kariai. Juos sekė Karaliaus Frydricho Vilhelmo IV-ojo (1-ojo Pomeranijos) grenadierių antrasis pulkas ir 8-asis atsargos batalionas.

Tuo pat metu 1-oji vokiečių atsargos divizija atrėmė rusų mėginimą kontratakuoti, smogė į miške šiaurės vakaruose nuo Šiaulių buvusias rusų pozicijas. Patyrę didelių nuostolių rusai atsitraukė į aukštumas rytuose nuo Šiaulių. Vokiečiai tęsė puolimą ir liepos 21 d. vakare rusus šiose pozicijose apsupo Karaliaučiaus II atsargos pulko ir 2-ojo grenadierių pulko pajėgos.

Pirmoji kovos diena buvo giedra ir saulėta. Liepos 21-ąją prasidėjo stiprus lietus, tačiau vokiečiai tęsė besitraukiančių rusų persekiojimą. Pergalė prie Šiaulių sudarė galimybes vokiečiams tęsti puolimą Kuršo kryptimi link Rygos ir į rytus – link Vilniaus ir Minsko. Liepos 25 d. vokiečiai užėmė Panevėžį, tuo užbaigdami Šiaulių mūšį. Nors vokiečiai užėmė teritoriją, tačiau jiems nepavyko pasiekti pagrindinio operacijos tikslo – apsupti ir sunaikinti rusų pajėgas.

Po mūšio

Sugriovimai Šiauliuose, 1915 m.

Užėmus Panevėžį, vokiečių kariuomenė pasiekė 5-osios ir 10-osios Rusijos armijų sandūrą. Kilo proveržio grėsmė Vilniaus kryptimi, padidėjo grėsmė Rygos ir Daugpilio kryptyse. M. Aleksejevas 5-ajai armijai sustiprinti skyrė dvi pėstininkų ir vieną kavalerijos diviziją, į Rygą perkėlė 12-ąją armiją, 10-ąją armiją – į Kauną. Tęsdami puolimą vokiečiai rugpjūčio 20 d. užėmė Jelgavą, o po rugpjūčio 4–21 d. trukusių mūšių – užėmė Kauną. Tačiau tolesnį jų veržimąsi Rygos ir Dauguvos kryptimis rusams pavyko sustabdyti, didele dalimi dėl to, kad vokiečiai Rygos–Šiaulių operaciją planavo kaip šalutinę ir nebuvo sukaupę pakankamai rezervų.

Vokiečių karių kapai Šiauliuose

Liudendorfas, nepaisydamas Falkenhaino nurodymo nepradėti didesnių puolimų, rugsėjo pradžioje bandė pasinaudoti proga ir puolė Vilnių, kurį po įnirtingų kovų rugsėjo 18 d. vokiečiai užėmė. Tačiau rusų pasipriešinimas Rytų Lietuvoje buvo stiprus ir vokiečiai vien Vilniaus mūšyje prarado apie 50 tūkst. karių. Rugsėjo 26 d. Liudendorfas įsakė nutraukti puolimą visoje Kuršo–Lietuvos fronto atkarpoje ir pradėti statyti gynybinius įtvirtinimus. Frontas čia išliko gana ramus iki Jelgavos operacijos, kai 12-osios Rusijos armijos ir latvių šaulių daliniai pralaužė frontą Babytės ežero ir Tyrelpurvo rajone.

Lygiagrečiai vokiečiai rugpjūčio mėnesį surengė jūrinį Monzundo archipelago puolimą.

Įvykių raida karo veiksmų teatre privertė Rusijos karinę vadovybę rugpjūčio 17 d. sukurti naują Šiaurės frontą, kurio užduotis buvo ginti Rygą ir Daugpilį. Iki to laiko Rusijos kariuomenė išaugo iki 28 divizijų.

1915 m. liepos 28 d. užimtame Šiaulių mieste įsikūrė Nemuno armijos (Njemenarmee) vyriausiosios vadovybės štabas.

Mūšio laukas dabar patenka į Kurtuvėnų regioninį parką. Mūšio lauke yra išlikusios karių kapinės.

Literatūra

• Hermann Cron: Geschichte des Deutschen Heeres im Weltkriege 1914–1918. Berlin 1937
• Döring von Gottberg: Erinnerungsblätter deutscher Regimenter, Band 256, Das Grenadier-Regiement König Friederich Wilhelm IV, (1. Pommersches) Nr 2 im Weltkriege, Oldenburg 1918
• Корольков Г.К. Сражение под Шавли.М.– Л.:Государственное издание, 1926
• Erich Ludendorff: Meine Kriegserinnerungen 1914–1918. Berlin 1919
• История первой мировой войны 1914–1918 гг. Том 2. – М.: Наука, 1975.
• Reichsarchiv: Der Weltkrieg 1914–1918, Band 8, E. S. Mittler und Sohn, Berlin 1932, p. 110 f
• Kurt von Morgen: Meiner Truppen Heldenkämpfe. Berlin 1920.
• Ein russisches Reiterregiment aufgerieben, Großes Hauptquartier, 22. Mai. 1915.
• A. M. Зайончковский. Первая мировая война – СПб.: Полигон, 2002.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.